:Tiesiog gyvenimas.

Atsigulusi savo lovoje ant dešiniojo šono, viena ranka maigau apkloto kampa, o kita - stebėdama ant sienų esančias žvaigždutes vedžioju aplink jų pakraštėlius.

Rodosi galvoje taip tuščia, bet kartu taip pilna, kad net galva skyla į kelias dalis. ir taip visą savaitgalį. Dabar suglaudusi delnus vieną prie kito pasikišu juos po galva ir įsistebeiliju į vieną tašką. Ir su pirma ašara pasirodžiusia akyse vėl prisimenu…

Jie - Milda ir Karolis - pora. Štai čia priešais mane stovi susikabinę rankutėmis. Plati šypsena puošia jų veidus, tačiau Karolio šypsena kuri dabar iki ausų nepasiekia jo akių. Aš tai matau.

Milda žiūri į mane taip lyg vis dar būtume mergaitės. (Taip mes pažįstamos, bent jau buvome vaikystėje). Tos mergaitės kurių mamoms susitikus eidavo žaisti smėlio dėžėje, ten kepdavo tortus ar kotletus. O vėliau būdamos vienuolikos, susėdę ant suoliuko, esančio prie smėlio dėžės, kalbėdavosi apie jau pradėjusius rūpėti vaikinus.

Dabar ji pasikeitusi, bent jau išoriškai. Pasikeičiau ir aš, jei ne išore tai vidumi . Mane užaugino draugai, dar vaikystėje kai kitos mergaitės tik pradėdavo žaisti.

Viduje jaučiau jiems panieką šiokią tokią panieką. Karoliui nes per jį aš susimoviau suteikdama sau vilčių. Deja. Mildai, nes mano viltys išsipildė jai.

Bet vis tai slepiu už šypsenos ir juoko kaukių. Beveik profesionaliai, kaip tai daro žurnalų mergaitės.

Truputį pasimetusi pamindžikuoju vietove. Vėliau išsišiepiu dar plačiau ir giliai įkvėpusi oro nusprendžiu tęsti jau prasidėjusį spektaklį. Mintyse nusikeikiu primindama sau, kad nieko Karoliui nejaučiu. Prieinu  prie balandėliu ir abu suspaudžiu savo mažame glėbyje. Užuodžiu Karolio kvapą. Giliai įkvepiu lyg  norėdama dalelę jo pasilikti savyje ilgėliau. Bet jau dabar kaip draugą. Tačiau užuodžiu ir Mildos kvepalus. Tie kvapai visai nesiderina tarpusavyje.

Staigiu judesiu atsiplešiu nuo jų. Man darosi bloga. Patrinu nosies galiuką ir suraukusi kaktą nusičiaudėju. Pakeliu galvą ir matau kaip Mildos lūpos kruta kažką sakančios, bet per trankią muziką nieko negirdžiu. Karolis pasimetęs kuičiasi savo švarko kišenėje kažko ieškodamas.

Kai jau nusibosta stovėti kaip įkaltai ir stebėti kiekvieną jų judesį  ir susipynusius piršus prasibraunu pro juos kolidoriaus link atplėšdama balandėlius vieną nuo kito per pusmetrį nors kelioms sekundėms. Einu kolidoriumi tolyn rankų judesiais rodydama porelei eiti paskui. Eidama atsipalaidavusi judinu klubus, kad mano ilga balta suknelė plaikstytūsi į šalis.

Pasuku virtuvės durų link. palenkiu rankeną ir staigiu judesiu įeinu į virtuvę, iš paskos einančiai porelei rodydama užeiti. Bet staiga sustingstu. Nuo vaizdo kurį pamatau šalia virtuvės baro.

- Klausyk,- į mano nugarą atsitrenkia Milda. Tačiau mano veidas vis dar sustingęs. Burna šiek tiek pražiota iš nuostabos, o akys išpūstos.- Aš pakviečiau kelis draugus, tu juos žinai, ir tikrai gerai, maniau padarysiu tau staigmeną.- Nors jos nematau, tačiau pajaučiu kaip jis taip pat kaip ir aš sustingsta. - Ouu… Rodos bent jau vienas iš jų jau čia…

Milda lyg atsitokėjusi papurto savo šviesius, blondiniškus plaukus ir prasibrauna pro mane atplėšdama rankas nuo durų staktos. Aš truputį susvirduliuoju ir pajaučiu Karolio rankas ant savo klubų.

- Neliesk manęs ! - suspiegiu vien nuo minties, kad dabar mane liečia vaikinas. Pamačius TĄ savo virtuvėle rodos vėl grįžtu į praeiti, kada buvau mergaitė.

Karolis staigiu judesiu atšlija nuo manęs. Iškelia rankas lyg prieš policininką laikantį priešais jį ginklą ir kažką suniurna.

Matau kaip Milda juda link to padaro, apsikabina jį pasisveikindama. Vėliau Ranka rodo į mane kažką kuždėdama jam į ausį. Ir Padaras pradeda judėti. Manęs link.

Koks jis pasikeitęs ir suvyriškėję. Jis turbūt nė neatsimena ką man yra padaręs.

Savo tvirtomis rankomis apkabina mane per pečius, neleisdamas man nė pajudėti.

- Labas, jau pilnamete, Džaste. Ar prisimeni kaip senais gerais laikais šėldavom? - dabar savo delnai apglebia mano veidą ir į kairįjį skruostą smarkiai pabučiuoja savo putliomis lūpomis.  Primindamas visa tai ką visus tuos metus bandžiau pamiršti. Primindamas save.- su Gimtadieniu.- primerkia man kairiąją akį.

Dar viena ašara nubėga skruostu skaudžiai raižanti mano veidą. Nusibraukiu ją atgalia ranka. Pabandau nuryti tą gumulą gerklėje. Nepavyksta. Ignoruodama tą riksmą stovintį gerklėje ir norintį išeiti, vėl besikaupiančias ašaras ir jausmus - skausmą pasitaisau plaukus, veidrodyje kreivai sau nusišypsau ir apsigaubusi chalatu einu gerti kavos. Stiprios.

Viskas gerai.

Rodyk draugams

1 Comment

Privažiavus pažįstamą, baltų plytų namą šiek tiek suvirpėjau. Mintyse kartodamas, kad Justina man buvo tik laikinas žaisliukas, kad pamirščiau Mildą.  Pažvelgiau į blondinę sėdinčią iš dešinės man, pasukau vairą ir įvažiavau į kiemą, kuris buvo tirštas mašinų. Nusišypsojau prisiminęs, pirmą kartą šiame name, kai su Justina vaikėme svečius, o po to tvarkėmės iki ryto. Garsiai nusišypsojau ir užgesinau variklį.

- Ko šypsaisi? - pajaučiau Mildos ranką ant savo žandikaulio. Atsisukau į ją, dovanojančią man šelmišką baltadantę šypseną.

- Nieko.-  pabučiavau jai į kaktą.- Lipam.- negalėjau patikėti savimi ką darau. Juk veduosi savo merginą į Justinos namus. Guodžiau save, jog aš dėl to nekaltas, jog tai Milda privertė mane taip pasielgti. Ji zyzė ir maldavo, kad pasiimčiau kartu.

Apglėbiau savo blondinę per pečius, kad jausčiausi tvirčiau, kad nepasimesčiau kai išvysiu Ją.

Durų niekas nedarė. Susipratęs, kad niekas negirdi ir visi jau per girti, kad įstengtų atropoti iki durų įėjau į namą be leidimo. Ir dar su žmogumi, kurio Justina, turbūt nekenčia. Nors juk Justina neturėjo pagrindo dėti vilčių į mane. Kažko tikėtis rimtesnio nei draugo.

Giliai įsikalęs tą mintį sau į makaulę, žengėme toliau. Ir taiga, iš už kampo išlindo Kristina su kažkokiu nematytu vaikinu pašonėje. Išsigandau ne jos staigaus pasirodymo, bet žvilgsnio, kuris bėgiojo tai prie manęs, tai prie mano blondinės. Milda prisispaudė arčiau prie manęs ir pabučiavusi į skruostą paklausė kas ta kvailė  spoksanti į mus. Aš tylėjau. O Kristina suprato kas ši blondinė ir kas mes vienas kitam.

- Kvailys! - jis sušuko tiesiai man į veidą ir spyrė iš kelio į šlaunį, pataikydama tiesiai į raumenį.

Koja nutirpo. Pajaučiau skausmą toje vietoje kur ką tik buvo Kristės kelis. Paleidau savo blondinę ir sušnypštęs patryniau tą vietą kurią labiausiai diegė.

- Kale, ką tu čia darai? - tada suspigo jau ir Milda, lyg mane reikėtų ginti kaip darželinuką.

Jos jau buvo be susikimbančios viena kitai į plaukus, kaip kokie segtukai, bet spėjau jas išskirti prieš joms tampant neišskiriamoms.

- Baikit blet! - užrikau taip garsiai, kiek tik leido mano prikimęs balsas.- Baikit!.- surikau dar kartą, kai jos nenustojo draskyti manęs bandydamos pasiekti viena kitą.

- Karoli.- Milda staiga liovėsi peštis ir perbraukusi per mano žandikaulio liniją įsisiurbė man į lūpas.

Kaip visada, negalėjau atsispirti Jos saldžioms lūpoms, rodos, norėjau vis daugiau ir daugiau. Tą akimirką norėjau būti tik dviese su savo blondine, kai kur nuošaliai, kokiame nors kambaryje.

Bet mane nuo svajonių ir nuo Mildos saldžių lūpų atitraukė, Kristinos kumščių daužymas man į nugarą. Staigiu judesiu atsigręžiau į ją.

- Klausau tavęs, Kriste, ko tau reikia iš manęs? - Išskėtęs rankas į šonus ir pakėlęs antakius žiūrėjau jai tiesiai į akis. Nustatęs miną “atsiknisk” .

Ji nuleido akis. Prikando lūpą ir papurtė galvą.

- Nieko.- Ji ištarė šiuos žodžius vėl pakeldama savo akis iki manųjų, tačiau dabar jos buvo pilnos ne pykčio, bet nusivylimo. - Nieko. - dar kartą papurtė galvą ir apsisukusi nužingsniavo tolyn.

O aš likau stovėti lyg bučiau tikras šūdžius. Ji tai patvirtino, kad aš toks. O juk visą laiką kaliau sau į galvą, kad toks neesu.

Mane per liemenį apglėbė šiltos merginos rankos ir nestipriai truktelėjo į save.

- Eime ten. - ji rodė pirštu į praviras duris, kur visi šėlo.

Sunėrėme pirštus ir žengėme pravirų durų link. Tarp šokinėjančių, geriančių, bei rėkaujančių žmonių bandžiau įžiūrėti vakarėlio kaltininkę. Švarko kišenėje turėjau jai mažą dovanėlę. Simboliškai, juk neisiu be dovanos. Tai buvo pakabutis, mažas, sidabrinis kryželis.

Tik peržengus slenkstį išvydau ją. Justina šoko su Tadu. Su Tadu. Mano akys iššoko iš akiduobių. Net pats nesupratau, kodėl taip reaguoju, tačiau mane tas vaizdas supykdė. Kodėl ji šoka su juo? Kodėl ji juokiasi jam? Mano akys dar kartą perbėgo per dviejų žmonių figūras. žvilsnis užkliuvo už besiliečiančių rankų. Kodėl jie  susikibę?!

- Velnias.- suburbėjau sau panosėje.

Ji atsisuko. Lyg būtų išgirdusi mano mintis, kuriose keikiau ją. Keikiau ir save. Už tai, kad esu šūdžius.

Justina žiūrėjo į mus - mane ir mano blondinę. Jos akys bėgiojo tai prie vieno tai prie kito. Jos žvilgsnį mačiau nuostabą, džiaugsmą ir vėliau… nusivylimą. Mačiau kaip ji supranta, kad čia aš atėjau ne vienas, ir tikrai ne tik su drauge. Ji suprato kas tokia man - mano blondinė.

Rodyk draugams

4 Comments

Penktadienis.

Turėtų būti mano gimimo diena, bet aš jos nešvęsiu. Bent jau su draugais. Švęsime tik aš ir vienatvė. Na, dar galbūt ir skaidraus skysčio butelis. Myliu tą gėrimą. Tikrai. Labiau už savo gyvenimą. Juk mano gyvenimas bevertis.

Bet mano šiandienos apmąstymus nutraukia įkyrus telefono pypsėjimas, baigiantis išvesti mane iš proto jau nuo ankstaus ryto.

- Klausau!!! – piktai sušunku. Skambina Kristė. Ir vėl ta nenuorama.

- Oho, kažkam negera nuotaika, Justyt. Labas ir tau. – Per daug lipšniu balsu atsako.

- Aha, ko nori Kriste? – bandau greičiau baigti pokalbį.

- Am… šiandien tavo gimtadienis, tavo tėvų nebus na…

- Bla bla bla. Nebus jokio gimtadienio. Viso gero. – greitai paspaudžiu raudoną mygtuką ir išjungiu mobilaus garsą.

Kristė išvarys mane iš proto. Kartais ji tikrai mane užknisa. Šįkart ne išimtis. Nežinau kodėl, bet mane kankina bloga nuojauta dėl panelės Kristinos, kad ji sugalvojo kažką tokio, kas man nepatiks, nes ji ne iš tų, kurios greitai pasiduoda, tai yra ji TIKRAI surengs man vakarėlį. Bet jei taip… ji nebeilgai vaikščios po šią žemę. Tuo pasirūpinsiu asmeniškai.

Atėjo vakaras. 18 valanda. Sėdime trise - aš, skaidraus skysčio butelis ir vienatvė. Šiek tiek išgėrusi ir beveik linksma, tik nenuveju kvailų ir įkyrių minčių apie Karolį. Kaip aš galėjau su juo taip pasielgti? Aš kvailė. Juk jis net nežinojo, ką man padarė tas…. Justas su „draugais“. Aš tokia kvaila, kad net bloga. Reiktų jam paskambinti ir paaiškinti viską. Bet juk negaliu sakyti jam tiesos, kas man nutiko. Reikia melo. Saldaus ir įtikimo. Nervingai kramtydama apatinė lūpą paimu telefoną į savo rankas. Surinkusi Karolio numerį priglaudžiu aparatą prie ausies, kita ranka sukdama plaukų sruogą aplink pirštą.

- Telefonas yra išjungtas, arba už ryšio zonos ribų. – Ta kvaila pakalikė praneša man, kad Karolis išjungęs telefoną.

Tiesą pasakius, kažko panašaus ir tikėjausi. Dar pakiurksojusi kelias minutes ant fotelio, net krūpteliu nuo skambučio į duris. „Tik ne Kristė, maldauju“ – pagalvojau aš ir bijodama slinkau atidaryti durų. O taip. Tai buvo mano siaubas – Kristutė. Išsipuošusi, pasidažiusi, su pirkinių maišais ir laaabai didele šypsena.

- O tu ko čia, visa išsičiusčiusi kaip kekšė? – sučiaupusi burną, nespėjus atsigauti nuo vaizdo klausiu aš.

- Atėjau Š – V – Ę – S – T – I . – kaip kokiam protiškai atsilikusiam žmogui aiškina ji. – Matau nieko neparuošei, taigi teks suktis greičiau. Tuoj visi susirinks. – pakiloja antakius ir prasibrovusi pro mane nudūmė į virtuvę.

- Kad jokios šventės N – E – B – U – S. – taip pat aiškiai atsakau aš, ir tikrai nesiruošiu Kristinai nusileisti. – Nebus, aišku tau ar ne? Gali dingt iš mano namų. Viso gero. Durys ten. – parodžiau į duris gale koridoriaus.

- Juste, nu ko tu tokia pikta? Juk šiandien tavo gimtadienis, susirinks daug draugų, bus smagu. Ateis Karolis, bus daug vaikinukų, - žodį Karolis ji ištarė su pasimėgaujamu, - žodžiu, linksma. Aš jau viską nupirkau, viskas beveik suruošta, tik vakaro kaltininkė kažkokia keista ir susiraukusi. Staigiai eini persirengt.

- Na jau ne. Eik iš čia. Nebus jokių vakarėlių. – piktai sakau.

- Neaiškink ką man daryt, valini į kambarį, apsirengi ir ateini čia. DABAR. – Kristė, taip pat vos besitvardydama pasakė man. – Nenorėk, kad supykčiau.- Grasinamu žvilgsniu pažiūrėjusi į mane susikryžiavo rankas ant krutinės.

- Na ir pyk, ne dzin man galvoji? Aš tau pasakiau, kad nieko nebus, reiškias nebus, ir nezysk tu čia man. – rėžiau jai tiesiai į akis, nė nemirktelėdama.

- Žinai ką? Tu man atsibodai. Žinai, galvojau mes draugės, aš noriu tau padaryt šventę, noriu, kad tau būtų linksma, o tu mane išvarai? Ir gerai, išeinu. Ikiukas Justyte. Po to tik nepradėk atsiprašinėt. – Kristina buvo įsiutusi, bet pastebėjau, kad gailėjosi dėl šių žodžių.

- Na pal… – bandžiau taisyti padėtį, bet veltui, ji ir vėl žiojosi kažką sakyt.

- Klausyk. Tik šį kartą, paskutinį kartą leisk man surengti vakarėlį.- jis nustatė gailias akeles.- Jeigu tau jis nepatiks, jeigu bus labai blogai, galėsi daugiau manęs neklausyt, nerengt vakarėlių, nekalbėt ir taip toliau. Sutarėm? Bet dabar, eini apsirengt, nes bus tavo šventė, o atrodai kaip kokia senutė, grįžusi iš bažnyčios. – baigė savo litaniją Kristė ir laukė mano verdikto.

- Gerai jau gerai. – štai ir vėl aš jai nusileidau. Kodėl aš tokia, kuri taikosi su ja? Nes ji vienintelė mano draugė, kuriai galiu pasakyti viską, na, beveik viską. Ji tik nežino apie mane ir … ir … senus draugus. Pavadinkime juos taip.

- Uch, kaip aš tave myliu Juste. – priėjusi apkabino mane suspausdama lyg pliušinį meškiuką.

Po teletabiško apsikabinimo išėjau rengtis. Nuėjau į kambarį, nuraminau save, kad viskas bus gerai, ir aš tikrai nesigailėsiu, atidariau savo spintą ir pradėjau ieškoti drabužių. Susiradau paprastą juodą suknelę ant petnešėlių, mėlynus batelius, pakabuką, nusilakavau nagus mėlynai, bei susirišau kuoduką. Atrodžiau šauniai.

Lipdama pas Kristiną, vos nenusiverčiau nuo laiptų, nes šiek tiek pradėjo svaigti galva. Visgi – šiek tiek gėriau, o tai padarė savo, bet ačiū Dievui, Kristė net nepastebėjo. Pamačiusi mane Kristina, nežinojo net ką pasakyti, tik ištarė žodį „VAU“ ir toliau spoksojo.

- Atrodai kaip kokia superžvaigždė. – dar neatsitokėjusi tarė man. – Na, šiandien būsi vakarėlio žvaigždė.– Artikuliuodama rankomis aiškino ir rankų mostais rodė ženklą „apsisuk“ .

- Kvaiša. – apsisukau aplink, vėl vos nenuvirdama.

Po poros valandų viskas jau buvo suruošta. Dar po pusvalandžio pradėjo rinktis ir pirmieji svečiai. Visus juos pažinojau tik iš matymo. Priimdama mažytes dovanėles tik linksėjau ir šypsojausi, kaip koks užprogramuotas robotas.

Rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių, o Karolio buvo nematyti. Pradėjau nervintis, gal jis supyko po pastarojo karto. Juk elgiausi kaip tikra paranojikė. Pradėjau kramtyti apatinę lūpą, trinti delnus, taisytis plaukus. Nervinausi. Norėjau jį pamatyti ir atsiprašyti už tai ko jam buvau prikalbėjusi.

- Juste! – mane prablaškė Kritės šūksnis. Staigiu judesiu pasukau į ją galvą ir timtelėjau kaklą lyg sakydama „ko reikėjo“ . Priėjusi ji pradėjo klykti man į ausį, nes per muziką buvo sunku susikalbėti. – Visi jau susirinko. Eime. – Kristina timtelėjo mane už rankos tačiau aš stovėjau kaip akmuo – nė krust. Norėjau pati pirmoji pasitikti Karolį. – Kas yra? – jos antakiai klausiamai išsilenkė.

- Aš dar čia trumpai pasėdėsiu, vėliau ateisiu. – pažiūrėjau jai į akis ir Kristė kaip man suprato ko noriu.

- Gerai. Lauk jo, bet jei po dešimties minučių nepasirodys eik švęsti, - pamerkė vieną akį ir bepasišokinėdama nudūmė į svetainę, kur visi šventė lyg paklaikę.

Jis nepasirodė ir po pusvalandžio, ir po valandos. Praradusi viltį, kad jis ant manęs nepyksta ir, kad visgi atvyks, užsidengiau delnais veidą ir sukūkčiojau. Ašaros liejosi pačios, dabar jas sustabdyti galėtų tik jo pasirodymas, bet ašaros liejosi toliau. Žinojau, kad niekas jų nesustabdys, bent jau šįvakar.

Na ir Gimimo diena, pamaniau, ir nusijuokiau per ašaras. Atgalia ranka jas nusišluosčiau ir jau ruošiausi eiti į savo kambarį pratęsti savo pokalbio su vienatve ir buteliu degtinės, kai ant savo pečių pajutau šiltas vyriškas rankas.

- Sveika, ir su gimimo diena.- Tado – mano klasioko balsas pasiekė mano ausis, o juk dar visai neseniai jis buvo mano simpatija.

Lėtai į ji atsisukau, tankiai mirksėdama – bandydama paslėpti ašarotas akis. Nusišypsodama dirbtine šypsena, nes juk visgi tikėjausi pamatyti ne jį.

- Labas .– pasitaisiau plaukus, kad jie šiek tiek daugiau dengtų mano paraudusiais akis.

- Prašau,- jis ištiesė rankas, atgniaužė delnus kuriuose buvo mažytė dėžutė. – ir dar kartą su gimtadieniu. – vos spėjus man paimti dėžutę iš Tado rankų, jis apdovanojo mane stipriu apkabinimu, bei švelniu bučiniu į skruostą.

- Ačiū, Tadai. – nuraudusi pažiūrėjau į dėžutę, kuri buvo mano skruostų raudonumo spalvos, po to į Tada ir dabar jau nuoširdžia šypsena apdovanojau jį.

- Nėra už ką, juk tavo gimtadienis, - pamerkė man akį,- eime.- Tadas sunėrė mūsų pirštus ir nusitempė mane, ten kur šėlo visi. Šiek tiek sutrikusi, šypsojausi matydama, jog nors kai kam mano gimtadienio vakarėlis suteikia laimės.

Rodyk draugams

4 Comments

Karolis.

Lipdamas laiptais girdžiu kaip durys trenksmingai užsitrenkia. Mano žingsniai mašinos link. Skausmingas  kumščio susidūrimas su mašinos kapotu. Šiurkštus durelių atidarymas ir dar šiurkštesnis uždarymas. Po to užsivedančio variklio garsas ir cypiančių padangų prisilietimas į asfaltą.

Besukant iš kiemo užsižiopsojau ir nepastebėjau kažkokio senio. Jis vos spėjo atsitraukti - bučiau jį nutrenkęs.

- Blet! - pamosikuoju rankomis, - maišosi gaidžiai blet ant kelio. Štiš. - burbu sau panosėj.

Važiuoju toliau gatve. Greičio pedalą spaudžiu negailėdamas. Jau pasiekiau 140 km/h greitį.

Pajaučiu kišenėje vibruojant telefoną. Iš nervų šiek tiek drebančia kairiąja ranka, išsitraukiu iš džinsų kišenės telefoną.  Kažkur giliai galvoje  sukirba mintis, kad gal tai Justina. Tačiau mano viltys nepasitvirtina. Ekrane mirga vardas “Rokas” .  Paspaudžiu žalią mygtuką ir priglaudžiu telefoną prie ausies.

- Nu, ko reikia?

- Sveikas gal? Taip nemandagiai tu čia nu. Ne arklys aš, - šaižus jo juokas.

- Labas, - suburbu.

- Tai kaip laikais? Žiūrėk gal nori atvaryt iki parko?

- Ne, - nukertu.

- Ei, davai gi, turim mergų, - jau matau jo kreivą šypsenėlę, - ir… alaus.

- Ne tos nuotaikos trainiotis su jumis.

- Mes turim mergikių, kaip jau minėjau, kaip mat nuotaiką pakels, - vėl jo juokas.

- Na nežinau. Gal.. - nespėjau pabaigti kai mane nutraukė.

- Gerai tada. Davai, laukiam tavęs parke, - pypsėjimas ragelyje.

Šūdas. Trenkiu kumščius į vairą. Staigiu judesiu  dešiniąja ranka pasuku vairą į  kairę. Apsisukęs važiuoju į visai kitą miesto galą. Muzikos grotuve paspaudęs raudoną mygtuką išgirstu vieną iš mėgstamiausių dainų. Pagarsinu. Dabar nervai šiek tiek aprimsta. Galva linksi į priekį ir atgal, kaip šunyčio mašinoje, esančio priešais keleivio sėdynę. Stengiuosi negalvoti kaip kvailai išėjo su Justina. Prastai sekasi. Negaliu mintyse nevadinti jos trenkta.

Įvažiuoju į parko aikštelę. Ten manęs jau laukia Rokas su savo ‘pupom uogom’ ir dar keli, dar nepažįstami vaikinai.

Rokas - vyresnis už mane trejais metais. Susipažinome, prieš du metus, per vieną iš daugelio vakarėlių.

- Labas, - priėjęs prie ratelio paspaudžiu Rokui ranką. Jis supažindina mane su kitais vaikinais. Vėliau su panelėmis.

Mano akis patraukia tolėliau stovinti mergina. Atsukusi nugarą į mus, kalba telefonu ir seksualiai kraipo užpakaliuką. Iškilių formų blondinė, įsikišusi mobilųjį į aptempiančių jos figūrą džinsų, kišenę atsisuka į mus. Mano akys išsiplečia. Aš ją pažįstu. Milda.

Mano buvusioji artėja prie manęs, pamerkia akį.

- Sveikas, - šypsena žaidžia jos veide.

- O, labas, - atsikvėpiu, lyg jos buvimas šiek tiek mažiau nei per trisdešimt centimetrų, mane vis dar jaudintų, - tu pasikeitei… - dešine ranka paliečiu jos peroksidinius plaukus.

- Ak, taip. Nusidažiau plaukus pagal protą, - nusijuokia.

- Ne. Nusidažei plaukus, kad būtų lengviau apsimetinėti kvailute, - numetu ironišką šypsenėlę, - tau tinka.

- Na… - nusijuokia, - matosi, tu mane pažįsti,- tardama tai, savo pirštų galiukais braukia per mano krutinę.  ’Elektra’ pagalvoju, - ačiū.

- Na tai kaip? - mane pažadina Rokas, - Linksma? - juokiasi.

- Am,- nuleidžiu akis į batus ir vėl jas pakeliu, - taip… - numykiu.

Pajaučiu kaip Milda suneria mūsų pirštus. Žaidžia su jais.  O kita glosto man krutinę. Dabar ji arčiau, nei turėtų būti. Ji nearti, ji šalia visai. Taip šalia, kad mūsų kūnai glaudžiasi vienas į kitą. Dabar tas jausmas plūsta per visą mano kūną. Mano venomis.

- Einam atokiau, - ji sušnibžda man į ausį.

Apkerėtas to artumo ir dar nepamirštų akimirkų praleistų kartu, seku paskui. Milda vedasi mane toli, kad negirdėtų ratelis tų kvailių.  Parke išsirinkę patį atokiausią suoliuką, aplink kurį apsodinta daug krūmų ir eglių, atsisėdame.

- Klausyk… - nedrąsiai taria,- žinau aš… - nuryja seilę,- aš buvau kvailė…

- Nereikia Milda,- nusisuku į priešingą pusę ir stebiu kaip vėjas siūbuoja medžius.

- Reikia, - Alkūnėmis atsiremia į kelius ir delnais apglėbia veidą,- Man… Tavęs,- ji vėl atsisėda, atsisuka į mane.

- Juk tu pati…

- Žinau! - surinka nutraukdama mano odžius,- Prašau, - prisiglaudžia arčiau manęs,- pabandykime dar kartą,- pajaučiu jos putlias lūpas sau ant žandikaulio. Smakro. Apdovanodama mano veidą trumpais bučinukais jį artėja prie lūpų. Nesipriešinu. Man tai patinka. Man patinka tas švelnumas, artumas, šiluma, dar taip neseniai turėtos Mildos.

Ir pagaliau kulminacija. Jos lūpos pasiekia manąsias. Iš pradžių trumpi ir švelnūs bučinukai, bet vėliau man to nepakanka. Savo lūpomis atverdamas josios gaunu daugiau. Ir mūsų liežuviai jau šoka valsą. Suprasdama, kad sutinku, Milda atsisėda ant manęs, kad veidai butų vienas priešais kitą. Šiek tiek šiurkštokai apglėbiu ją per liemenį ir prisitraukiu ją prie savęs. Jai patinka šiurkščiau. Ji aikteli ir nusijuokia. Tačiau nesuvaldau noro vėl pajusti jos lūpas ir tęsiame šokį toliau. Mildos pirštai švelniai nardo mano plaukuose, padėdami pamiršti viską kas nutiko prieš tai.

O tada, kalbėdamas su Roku net nenumaniau koks jis teisus dėl nuotaikos pakėlimo ir panelių.

Rodyk draugams

5 Comments

Man buvo gera šalia jo. Buvo gera jausti tą ritmingą nugaros glostymą. Taip besiūbuojant nusiraminau. Dabar tik negarsiai kūkčiojau, tačiau manęs jis nepaleido. Ir aš nenorėjau, kad paleistų. Man buvo gera šalia, neesu iš tų kurios svaigsta dėl vaikino, nelaikau jo savo simpatija. Na galbūt tik simpatija. Tačiau visgi man buvo gerą jausti žmogaus šilumą šalia savęs. Jaučiau kaip nutirpusiomis kojomis bėgioja vabaliukai. Sujudėjau ir jo glostymas liovėsi stipriu apkabinimu.  Suraukiau kaktą ir truputį prasimerkiau. Mano žvilgsnį patraukė už Karolio nugaros esantis butelis. Dabar mano akys prasiplėtė. Aš žinojau ko noriu. Kai mano gerklę suvigys tas skystis man nebereiks rankų, tų kurios šiuo metu yra mane apglėbusios. Žmogaus šilumą pakeis skysčio šiluma bėganti mano gerkle žemyn, užliedamas visas kerteles. Jis man duos ne vien šilumą, bet ir užsimiršimą. Taip man jo reikia.

Pradėjau tiesti rankas stebuklingojo daikto link. Mane paleido tos rankos kurios iki tol šildė  ir aš toliau siekiau savo išsilaisvinimo. Atrodė judu mechanizuotais judesiais, o norėjau judėti kuo greičiau - nepavyko. Jaučiau kaip man pradeda trūkti tos šilumo, guodžiausi ta mintimi, kad tuoj pat šilumą vėl pajusiu… ir užsimiršiu.

Ir pagaliau spragtelėjus besisukančiam dangteliui, lūpomis pagaliau pajutau  butelio gurkliuką. Užsiverčiau butelį ir stebuklingasis skystis bėgo į mane. Užliedamas šiluma visą kūną. Trumpam nuleidau butelį vėl ant žemės norėdama atsikvėpti. Pakėliau akis norėdama pažiūrėti kieno šešėlis užstojo ir taip blankią šviesą, sklindančia pro langą.

Ten stovėjo karolis. Rankas susikryževęs ant krutinės, jo antakiai buvo susilieję į vieną, o akys primerktos. Savo žvilgsniu rodos badė mane lyg vudu lėlę.

Susigūžiau apsikabindama rankomis kelius ir gailiu žvilgsniu žvelgiau į jį. Atrodo laukiau atakos. Ir kažkurią sekundės dalį toptelėjo mintis, kad jis VAIKINAS. Karolis - vaikinas. Toks pat tikras vaikinas kaip ir tas… “jie visi vienodi” žodžiai praskriejo mano mintyse. Ko jis nori iš manęs?

- Dink! - surikau dar labiau susiriesdama,- dink dink dink… - kartodama šiuos žodžius isteriškai siūbavau daužydama nugarą į spintą.

Jis nuleido rankas. Rodėsi nė nesiruošia išeiti.

- Dink! - dabar spiegiau,- tu toks pat tu toks pat… - murmėjau sau panosėje,- Eik maldauju,- mano balsas virpėjo. Galbūt iš baimės, kad jis… toks pat.

- Nesuprantu tavęs,- išgirdau tik tai, prieš užsitrenkiant durims. Dėl Karolio nusiraminau tik kai jau nebegirdėjau mašinos ūžesio važiuojant gatve.

Dar kartą trumpai gurkšltelėjusi šiuo metu ,butelyję esančios, drąsos lėtais judesiais patraukiau užsirakinti lauko durų. Tyliai, vos liesdama kojomis lauptus leidausi žemyn. Su baime jog kaikas bet kada gali iššokti iš už kampo ir mane sudraskyti į skutelius.  Sulaikiau kvėpavimą eidama link durų. Įkvėpiau tik kai išgirdau spragtelėjimą, reiškiantį, kad durys  užrakintos ir namie saugu.

Kai pajutau ant klubų staigiai nusileidžiančias rankas. Krūptelėjau ir suspigau. Šiurpuliukai perėjo per kūną. Dabar stovėjau nugarą į kažką, sustingusi lyg statula.

- Kaip sekasi maže? - atpažinau tėčio balsą,- Atleisk jei išgąsdinau,- besijuokdamas atsuko mane į save.

Aš tik keletą kartų lyg žuvis žioptelėjau.

- Ei! Kalbos dovaną praradai, -dar kartą nusijuokė.

Žiūrėdama išsprogdintomis akimis į jį papurčiau galvą. Delnais jis apglėbė mano veidą ir nykščiu perbraukė per skruostą.

- Kas nutiko Juste? - jo kaktą ‘puošė’ nerimo raukšlės,- eidamas namo mačiau kaip kažkoks vaikinas išvažiavo iš mūsų kiemo. Kas nors nutiko?  - nerimastingai klausinėjo.

Prisiminusi Karolį susigraudinau. Rodos kažkas suvirpėjo manyje, bet juk jis nebuvo ta priežastis. Mano akyse pradėjo plūstis ašaros.

- Juste… - te ištarė jis ir apglėbė mane per pečius.

Jaučiausi maža. Žinau. Jis pagalvojo, kad Karolis kaltas dėl mano tokios būsenos. Bet juk negaliu jam dabar imti ir po tiek metų pasakyti tiesą apie tai kas man nutiko. Kas man paliko didžiulį randą. Geriau meluoti. Taip.

Po šių minčių kiek tik galėjau tvirčiau apkabinau tėtį.  Tą žmogų kuris visada buvo ir bus mano ramstis gyvenime.

———-

Labai atsiprašau, skubėjau net klaidų nepataisiau. Ir dar Atsiprašau už ilgus laiko tarpus tarp įrašų.

Rodyk draugams

No Comments

Karolis.

Tik spėjęs įsikišti telefoną į kišenę, griebiau mašinos raktelius ir lyg su propeleriu nuskriejau prie savo “BMW m6″. Užvedžiau variklį ir spaudžiau gazą. Užsileidęs savo mėgstamiausią dainą visu garsu, dainavau jos žodžius ir galvojau tik apie savo tikslą. Spaudžiau greičio pedalą iki galo, todėl net nepastebėjau, kai jau buvau prie Justės namų. Staigiu vairo pusukimu įvažiavau į kiemelį.

Išlipęs iš automobilio užtrenkiau dureles ir nušuoliavau prie namo durų. Paspaudęs baltą mygtuką, esantį šalia durų, išgirdau paukštelio čirpimą ir trypčiodamas laukiau kada atsidarys durys ir pamatysiu Justę. Tačiau niekas durų nedarė, rodos ir nesiteikė. Dar kartą paspaudžiau skambutį. Po to dar kartą. Dar ir dar. Niekas durų nedarė. Mano kakta susiraukšlėjo ir šypsena dingo. Trenkiau į duris. Nieko. Dar kartą. Dar ir dar… Mano kumščiai pasileido į darbą, tačiau niekas durų nedarė. Tik staiga durys pačios prasivėrė, o aš su iškeltais kumščiais virš galvos likau stovėti lyg suakmenėjęs.

Atsitokėjęs ištiesiau savo ranką durų link ir švelniai pastūmiau. Durys prasivėrė, tačiau nieko nebuvo už jų. Sutrikęs žengiau didelį žingsnį per slenkstį lyg kažko laukdamas, kad iššoktų ir išgąsdintų, bet nieko.

- Juste! - šaukiau, bet niekas neatsiliepė, - ar esi?

Mane pradėjo kankinti bloga nuojauta. Gal jai kas atsitiko? Durys neužrakintos… Gal ją kas pagrobė? Prunkštelėjau nuo kvailos savo minties ir toliau ieškojau Justinos. Jaučiausi lyg žaisdamas slėpynių. Tik rodėsi, kad žaidžiu vienas (?).

Dieve, o gal jai tikrai kai kas nutiko? Savo rudas garbanas pradėjau košti drebančiais pirštais.

- Justina, - šaukiau. Niekas neatsiliepė.

Kai jau nerimas peraugo į baimę, eidamas pro virtuvės duris išgirdau kūkčiojimą. Justytės. Mano Justytės.

Nekontroliuojama ranka prisilietė prie šaltos durų rankenos ir palenkė ją žemyn. Vos pravėręs duris sustingau. Justina buvo susirietusi krėsle ir siūbavo į priekį ir atgal, į priekį ir… Suėmusi rankomis už galvos jį košė sau plaukus ir su pasikūkčiojimais verkė. Rodėsi, kad net springsta savo ašaromis. Ji drebėjo.

Priėjau prie jos.

- Juste… - tyliu balsu tariau, tačiau ji net neatsisuko į mane.

Šalia krėslo, ant kėdės, radau pledą. Apgaubiau Justiną juo ir apkabinęs ją per pečius pabučiavau į kaktą, prisijungiau prie jos siūbavimo. Mano galvoje vis sukosi mintis kodėl? Juk kai prieš keletą minučių kalbėjau su ja telefonu, ji atrodė linksma. O dabar… Dabar ji atrodė palaužta ir bedvasė. Rodos ašarose ji norėjo paskandinti kažką, ko aš nežinau. Dabar jos neklausinėsiu. Jai ir taip sunku, o klausimai dabar dar labiau viską apsunkintų. Bet būčiau ne Karolis, jei neišsiaiškinčiau.

Nužvelgiau virtuvę. Ant sienų kabėjo šeimos nuotrauka. Justina, maždaug keturiasdešimtmetis vyriškis - tėtis turbūt, jam po dešine motina ir vaikinas. Ji nesakė turinti brolį… Mano žvilgsnis toliau nužiūrinėjo virtuvę ir užkliuvo kampe į dalis išsibarstęs mobilusis. Toliau virtuvė buvo kaip ir visos: šaldytuvas, orkaitė, indaplovė ir t.t.

Jaučiau kaip jos verksmas po truputį liaujasi, tačiau nė neketinau jos paleisti. Man buvo gera būti šalia jos ir laikyti savo glėbyje. Ji buvo tokia trapi ir pažeidžiama…

-Ačiū,-  virpančiu balsu tarė.

O aš tik spustelėjau ją stipriau per pečius, lyg sakydamas “nėra už ką”, ir toliau lingavau kartu.

- Karoli… - ji kreipėsi į mane savo švelniu balsu, - gal gali užrakinti duris? - jis sudrebėjo.

- Durys… - pažvelgiau į tą pusę, - ai… jos palauks, - nenorėjau paleisti jos.

- Ne, - nukirto ji, - Karoli prašau, - jos balsas skambėjo kažkaip… keistai?

- Na gerai… - nutęsiau.

Jau stojausi eiti kai ji pridūrė:

- Palauk, - nuleido apsiašarojusias akis į žemę, - aš eisiu kartų. Nenoriu likti viena…

- Gerai, - ji apsivyniojo mano liemenį savo rankomis, o aš ją apsikabinau per pečius. Buvo gan nepatogu, tačiau mano širdį glostė tai, kad ji šalia manęs.

Užsirakinę lauko duris ėjome užsikaisti kavos. Abu tylėjome. Tiesiog sėdėjome ir tylėjome. Nereikėjo nieko. Nors pripažinsiu, tikrai norėjau išgirsti jos balsą . Nubraukti ant veido užkritusius plaukus, pabučiuoti kaktą, akis, vietas kuriomis riedėjo didelės kaip pupos, ašaros. Mačiau vis dar esantį skausmą joje. Norėjau jį pasiimti sau, sunku žiūrėti į ją, nežinia kodėl kenčiančią. Nors ir numaniau, kad tai gali būti dviejų draugių barnis, nenorėjau tuo tikėti.

Mano apmąstymus nutraukė  kylanti nuo krėslo Justina. Atgalia ranka nusišluosčiusi ašaras ėjo durų link. Dabar jos žvilgsnyje negalėjai įžiūrėti nieko. Paraudusiose akyse nieko nebuvo galima įžiūrėti.

Lėtai pakilau nuo kėdės ir sekiau ją.

- Juste, kur eini? - klausiau eidamas iš paskos.

Neatsisukdama ištiesė savo dešiniąją ranką į mane ir parodė man delną, lyg sakydama “neik” . Tačiau aš jos neklausiau, tik dabar jau nieko nebeklausinėdamas ėjau paskui. Įėjome į svetainę. Antroje bufeto lentynoje ji sugraibė raktą ir priėjusi prie seifo, įkišusi į spynelę raktą pasuko du kartus ir atidarė dureles. Jame buvo sukrauti alkoholiniai gėrimai. Įvairių rūšių. Kai kuriuos iš jų mačiau pirmą kartą. Ji pasiėmė vieną iš ten esančių ir užrakinusi seifą, raktą padėjo į jam skirtą vietą.

Pasisukusi, suglebusiu kūneliu žengė pro duris. Sekiau ją toliau. Priėjusi laiptus, viena ranka sugraibė turėklą, o kita tvirtai laikė butelį. Ji lipo lėtai, lyg kiekviena pakopa suteiktų jai didžiulį skausmą.

Pagaliau užlipusi pravėrė baltas duris. Tai buvo jos kambarys.  Staigiu judesiu, lyg skudurinė lėlė, krito ant grindinio ir susikryžiavusi kojas arabiškai, pasidėjo butelį priešais save. Po to atidarė mažos spintelės dureles ir išsitraukė dėžutę sausainių. Apsižvalgė aplinkui, lyg kažko trūktų. Pakėlė akis į mane. Aš vis dar buvau atsirėmęs į durų staktą, staiga išsitiesiau.

- Prisidėsi? - bedvasiu balsu paklausė.

- Kaą? - išlemenau, - nejau rimtai ruošiesi gerti? - išpūčiau akis.

- Kaip matai, - nuleido akis į butelį skaidraus gėralo, - kaip suprantu neprisidėsi, - gilus atodūsis, - na… kaip nori ,- ir pasiėmusi į rankas butelį, sukdama atidarinėjo.

Suklupau šalia jos. Savo rankomis suėmiau ją už pečių ir atsukau į save.

- Juste, - švelniai ją papurčiau, - kas tau? - žvelgiau jai į akis iki tol, kol jos galva lyg lėlės, nusviro.

Vėl išgirdau jos kūkčiojimą. Švelniai suėmiau jos veidą,  užkišau už ausų ant veido buvusius plaukus, ir nykščiu nubraukiau skaidrias dideles ašaras. Tačiau jos nesiliovė byrėjusios. O Justina įsiverkė taip, kad net pradėjo kūkčioti. Jos akyse pamačiau… baimę ir kažką dar. Nepaaiškinamo. Apglėbiau ją per pečius. Savo galvą ji atrėmė į mano petį. Norėjau iš jos paimti tą skausmą. Tą baimę. Bet deja… Nieko negalėjau padaryti, tik apsikabinęs Justiną ritmingai glostyti jai galvą.

Rodyk draugams

6 Comments

Pajutau, kad kažkas mane purto. Buvau trumpam užsnūdusi. Pagalvojusi, kad tai turbūt tėtis, kažką neaiškaus numykiau, pamojavau ranka ir nepramerkdama akių apsiverčiau ant kito šono. Tačiau manęs purtimas nesiliovė.

- Juste! - suriko pažįstamas balsas, - kiek bemiegosi?

- Ką? - pašokau iš lovos atpažinusi Kristinos balsą, - Iš kur tu čia?

- O kaip tu manai? - Susikryžiavo rankas ant krutinės, - Gal atėjau?

- Aa… aišku,-  nuleidau akis į savo spalvotas kojines.

- Kaip čia apsirengus? - pasigirdo Kristės juokas. - Atrodai kaip cirko artistė.

- O. Ačiū, drauge, - mečiau į ją piktą žvilgsnį ir prisidėjau juokdamasi prie jos.

- Traškis, - vis dar juokėsi, - klounas Traškis.

Juokėmės iš visko. Ilgai, kol man pradėjo skaudėti galvą. Vėl. Nebūtų mano Kristė.  Ji padėjo man susitvarkyti savo aprangą ir kambarį, nors buvo ganėtinai išlepinta. Niekada nesitvarkydavo savo namuose. Už ją viską atlikdavo arba motina, arba samdoma tarnaitė.

Nusileidome laiptais į pirmą aukštą. Užsikaitėme arbatos, kalbėjomės, ir vėl juokėmės.  Eksperimentavau virdama dar niekada nevirtą pienišką sriuba. Išėjo gana nebloga. Kristė kaip visada liaupsino mane savo pagyromis, bandė įtikinti, kad stočiau į kulinariją ir ištiesusi tuščią bliudelį prašė įpilti dar sriubos.Nors ir šypsojausi, bet iš galvos vis vien negalėjau išmesti savo praeities juodo šešėlio. Bandžiau jį paslėpti savo juoku ir šypsena. Gerai, kad Kristina nėra labai įžvalgi, kai jai gera nuotaika. Nes kitaip tikrai būtų pastebėjusi, kad kažkas ne taip.

Jaučiausi, palyginus žymiai geriau. Nors vis dar karščiavau, tačiau temperatūra krito, mąsčiau, kad penktadienį jau reiks keliauti į mokyklą.

Staiga Kristė paklausė:

- Tai kaip švęsim tavo aštuonioliktąjį? - plati, balta šypsena papuošė jos veidą.

- Kokį dar gimtadienį? - numykiau, apsimesdama, kad nesuprantu apie ką ji kalba.

- Tupute tu, - pavartė akis, - juk jau kitą savaitę TU būsi Pil - na - me - tė, - suskiemenavo.

- A… tai štai apie ką tu čia, - apsimečiau kvaila.

- O tai… - jos antakiai pakilo į viršų, - tai ką darom?

- Gal nieko? - atkartojau jos veiksmą.

- Ir vėl tu savo, - Kristė nusivylusi giliai atsiduso, - juk žadėjai man, kad pilnametystę tikrai švęsi, nepaliksi nepaminėtos, o dabar ir vėl kaip kiekvienais metais, - jos nosis susiraukė, o ant akių užkrito šviesūs kirpčiukai.

- Oi Kriste.. - atsidusau, - juk žinai, kad nemėgstu šios ‘šventės’ .

- Nežinau. Nenoriu nieko panašaus girdėt, - griežtai nukirto.

- Nepradėk, Kristina, - nepatenkintu žvilgsniu žvelgiau į ją.

- Gerai, - staiga atsileido, - nenori - nereikia, - nusišypsojo.

Aš nustebusi žvelgiau į ją. Nemaniau, kad taip greitai pavyks ją perkalbėti, juk šiaip Kristė yra gana užsispyrusi, bet turbūt dėl draugės gerovės nusileido.

- Ačiū, - nusišypsojau nuoširdžia šypsena.

- Ai, na ką čia. Nejaugi pyksimės dėl tokių niekų, - mirktelėjo man, - na gerai, turiu eiti.

Užsimetusi ant pečio tašę, pabučiavo man į kaktą ir nuskuodė durų link. O aš nesusivokusi kur ji taip greit dingo, vis dar sėdėdama ant kėdės tyliai pasakiau:

- Iki, - nors Kristė jau seniai buvo kažkur išskuodusi.

Be amo sėdėjau geras dešimt minučių. Mane iš transo pažadino ant baro skambantis telefonas. Išgirdusi kvailą melodiją net krūptelėjau - išsigandau. Vos tik atsigavau, drebančiomis rankomis sugraibiau telefoną, šis lyg šokinėjo man iš rankų. Pagaliau suėmusi jį, tvirtai pažvelgiau į ekranėlį. Nežinomas numeris. Įdomu kas skambina. Dešinės rankos nykščiu paspaudžiau žaliąjį mygtuką.

- Klausau, - priglaudusi telefoną prie ausies tariau.

- Sveika, čia tu Juste?- pasigirdo glostantis širdį Karolio balsas.

- Taip, - nesitikėjau jo skambučio.

- Kodėl jau antra diena nematau tavęs mokykloje? -susirūpinęs tonas, - gal vėl tūsą keli? - ironiška gaidelė, - galėtum ir mane pakviet.. -ragelyje pasigirsta jo juokas.

- O ką? Pasiilgai? - nusijuokiau, - Taip, keliu, jei nori atlėk, galėsi vėl padėt viską sutvarkyt, - suprunkščiau vos sulaikydama juoką.

- O kaip gi aš tau nepadėsiu, tuoj lekiu. Tik esu truputį nusivylęs, kad nebuvau vienas iš pirmųjų svečių sąraše.

- Aha, laukiu, -nusijuokiau.

- Aš rimtai. Tuoj atvažiuoju. Lauk, - ir ragelyje pasigirsta pypsėjimas.

- Karoli? Girdi? - susinervinu, metu telefoną ant žemės, - šūdžiau tu!

O Dieve, na ir prisišnekėjau. Dabar jis atvažiuos ir kas tada? Nieko. Aišku nieko. Bet ko jam čia? Šūdas.

O gal tiesiog nedaryti durų? Taip, užsileisiu garsiai muziką ir nedarysiu durų.

Ne. Jis man baile palaikys….

Staiga mano apmąstymus nutraukia dar vienas skambutis. Staigiu judesiu krentu ant kelių  ir  sugraibiusi telefoną spaudžiu žalią mygtuką.

- Šūdžiau tu! - šaukiu, - nesijaudink, jokio tūso, niek…

- Labas Džastyte, - kažkur girdėtas balsas mane nutraukia, - dar prisimeni mane?

Mano rankos pradeda drebėti, kai atpažįstu šį balsą. Justas. Nemaniau, kad taip reaguosiu vos išgirdusi jį.  Ko jam iš manęs? Man pakerta kojas. Krentu į krėslą.

- Ei… Ko tyli? - įžūlokas jo tonas.

Sviedžiu telefoną į sieną, jis išsibarsto į dalis.

Apsikabinu savo kelius rankomis, smakru atsiremiu į juos ir subuoju į priekį ir atgal. Mano mintyse vis dar girdisi jo balsas. Ašaros užtemdo akis. Nežinodama ką galvoti, tik verkiau ir siūbavau. Galvoje vis skambantis jo balsas pykino.

Aš ką, gal pranašystes sapnuoju?

Rodyk draugams

12 Comments

Pabudau nuo galvos skausmo. Jaučiau kietas grindis. Visas mano kūnas drebėjo. Vis dar negalėjau iš galvos išmesti sapno, o gal praeities? Nesuprantu kodėl tai sapnuoju, juk jau turėjau seniai pamiršti savo purviną praeitį. Užsimerkusi vis dar mačiau tas šokoladines Justo akis. AŠ jį mylėjau, tačiau keturiolikmetės kvailės meile, ir jis tuo pasinaudojo. Jie visi tuo pasinaudojo. Jie mane pavertė tokia, kokia dabar esu - drovia ir nesugebančia apsiginti.

Nusprendžiau išmesti iš galvos tai, ką lyg iš naujo patyriau. Prasikrapščiau traiškanotas akis, apsižvalgiau. Gulėjau ant žemės, šalia lovos. Patryniau galvą, užčiuopdama jau spėjusį atsirasti guzelį. Turbūt iškritau iš lovos ir susitrenkiau galvą. Man skaudėjo visur. Kiekvieną odos lopinėlį. Užsimetusi chalatą ant pečių, drebėdama iš šalčio, kuris mane purtė, nusileidau laiptais į virtuvę.

Ten sėdėjo tėtis ir gurkšnojo kavą, skaitydamas laikraštį.

- Labas rytas, miegale, - tėtis pakėlė akis į mane, - vis dar bloga? - jo antakiai susijungė į vieną.

- Labas, gal gali surasti kai ko nuo galvos skausmo, - patryniau galvą, - arba apskritai kai ko, kad geriau jausčiausi.

- Paieškosiu, - jis pakilo nuo krėslo.

- O  beje, kiek valandų?

- Dabar vienuoliktos dvidešimt, - nusijuokė, - ilgai miegojai, turbūt išvargusi buvai,- trumpam atsisuko į mane, - nekaip atrodai. Blogai miegojai?

- Nekaip, - trumpa tyla, - tikrai, kad nekaip, - nuleidau žvilgsnį į savo basas pėdas.

- Gal vėl ką sapnavai? - Ieškodamas vaistų kalbino mane.

- Senus gerus draugus, - tariau su ironija.

- Aa… tuos. Kaip ten jie? - klausiamai pažvelgė į mane. Nuleidau akis, - Justas, Rokas, Paulius ir kas dar? -iš jo žvilgsnio galėjai spręsti, kad bando atkapstyti likusius vardus savo atminty, bet jam nepavyksta, todėl nusispjauna ir palieka juos ramybėje,- Taip ir nesupratau kodėl tu su jais nebedraugauji, - tęsė savo apmąstymus, - juk buvot tokie geri draugai…

Jis kalbėjo pats sau. Tėtis nežinojo kaip jie su manim pasielgė. Aš to niekam nepasakojau. Nenorėjau gailesčio, o gal paniekos. Nežinau, tiesiog bijojau kai kam prasitart. Tik vienas žmogus pastebėjo, kad pasikeičiau, kad tapau uždaresnė ir netokia įžūli, stengdavausi likti nepastebėta. Tik JIS sugebėjo išpešti iš mano lūpų atsakymą kodėl aš tokia. Jis per daug žinojo, todėl nukentėjo bandydamas apginti mane…

- Štai, imk, išgerk, - tėtis tiesė man stiklinę su vandeniu ir baltą tabletę.

- Ačiū, - pabudusi nuo apmąstymų ištariau ir vienu gurkšniu nurijau tabletę.

Tėtis krito į krėslą ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Buvo nepatenkintas.

- Klausyk, gražuole, o tu nenori greičiau pasveikti? -jis nelaukė mano atsakymo ir tęsė toliau, - Jei taip, tai gal reikėtų apsirengti? Ar ne taip? Dabar pakyli ir čiuoži susirasti vilnonių kojinių, - griežtai tarė rodydamas pirštu į duris.

Aš jau stovėjau tarpduryje, kai jis pridūrė:

- Ir, Juste,- vėl tas susirūpinusio tėčio žvilgsnis, - man atrodo, kad tu karščiuoji. Še, pasimatuok temperatūrą.

Jis mestelėjo man termometrą, kurį vos sugraibiau savo rankomis, kurios buvos paslėptos chalato rankovėse. Pavarčiau akis ir nusliūkinau vykdyti jo nurodymų.

Tik įėjusi  į tėvų kambarį atsiklaupiau priešais spintos duris, kur ir buvo visas maišas susikaupusių kojinių. Pakėlusi galvą aukščiau, pastebėjau žieminį tėčio megztinį, kuris atrodė toks šiltas ir švelnus, griebiau jį nuo pakabos,  apsirengiau ant chalato, dar spintoje radau mamos sportines kelnes, jas užsimoviau ant savo pižaminių.

Nusprendusi, kad reiks apsilankyti čia dažniau ir pasikuisti, ropodama savo keturiomis galūnėmis į savo kambarį kartu tempiausi ir maišą su kojinėmis. Atsisėdusi ant lovos krašto išverčiau maišo turinį ant grindų, kniausiausi tarp kojinių kokias geras dešimt minučių, tačiau neradau poros vienodų. Nusispjoviau ir nusprendžiau apsimauti skirtingas. Palikusi visą jovalą , vis dar purtoma šalčio atsiguliau į lovą ir susisukusi į pledą nusprendžiau pasimatuoti temperatūrą.

Mano galvoje sukosi įvairios mintys apie praeitį ir sapną. Nenorėjau prisiminti visko, nenorėjau galvoti, tačiau nepavyko savo minčių išmesti iš galvos. Vis dar galvojau apie tuos žmones, apie tuos įvykius. Turbūt niekada nesugebėsiu viso to pamiršti, visada bus kažkas, kas visa tai primins. Ir turbūt niekada neatsikratysiu sapnų.

Rodyk draugams

9 Comments

Kai tik mano skrandis aprimo, mokytoja pakvietė seselę. Ji sugirdė man kažkokių vaistų, kuriuos po 10 minučių vis vien išvėmiau. Taip linksmai ir sėdėjau apsikabinusi kriauklę. Manau, ji dabar mano artimiausia draugė, šią turbūt ilgiausiai buvau apsikabinusi iš visų mano turėtų ‘draugų’.  Taigi, jau pasibaigus mokytojos langui supratau, kad man jau laikas nešdintis, todėl paskambinau tėčiui. Juk jis sakė, kad bet kada galiu į jį kreiptis.

Sukaupiau visas jėgas, ir su mokytojos pagalba prišliaužiau prie koridoriuje stovinčio suoliuko. Aišku, mokytoja pasiteiravo ar gerai jaučiuosi ir bla bla bla… tada nuskubėjo vesti pamokos. O aš, likusi viena tuščiame koridoriuje, surinkau tėčio numerį.

- Klausau, - po ilgo laukimo pasigirdo tėčio balsas.

- Labas tėti,- sunkiai ištariau, jaučiau, kad mane vėl pykina.

- Juste, kas nutiko? Kodėl ne pamokoj? - tėtis nustato savo šiurkštųjį toną.

- Prašau,- nurijau susikaupusias seiles,- gal gali atvažiuoti manęs pasiimti iš mokyklos? Nekaip jaučiuosi.

- Oo… Gerai, Juste, jau lekiu.

Ir padėjusi ragelį tiesiu taikymu bėgau link tualeto. Gerai, kad pastarasis buvo netoli, nes kitu atveju būčiau privariusi ant mokyklos sienų (niokojusi mokyklos turtą ar kaip ten sako) . Šį kartą jau nebeturėjau iš ko vemti, juk nieko nevalgiau, todėl vėmiau vandeniu. Turbūt bjauresnio jausmo nėra (tuo metu taip maniau). Dar kelias minutes, dėl atsargos, pasėdėjau apsikabinusi tualetą. Vos ne vos atsistojau. Kojos buvo lyg nesavos. Visas mano kūnas - nemano. Nupurtė šaltis.

Pajaučiau kišenėje vibruojantį telefoną. “Aš jau”, perskaičiau nuo tėčio gautą žinutę. Palengvėjo, kad tuoj galėsiu būti namie, savo kambaryje, gulėti savo lovoje šiltai. Todėl, kaip galėdama greičiau stengiausi judėti link išėjimo. Vos išėjusi pamačiau tėtį, jis buvo atsirėmęs į mašinos kapotą ir neramiai suko raktą ant vieno iš rankos pirštų. Pamatęs mane pribėgo.

- Kaip tu? - apglėbė mane per pečius.

- Gerai, tik prašau, greičiau važiuokim namo.

Nieko nelaukdami taip ir padarėme. Vos grįžusi namo nušliaužiau į savo kambarį, ten susisukau į pledą lyg į kokoną, dribau į lovą ir dar ant savęs užsitempiau pūkinę antklodę, atsiribodama nuo visko ir norėdama pailsėti kelioms valandoms. Tik išgirdau atsidarant kambario duris.

- Kas čia? - suirzusiu tonu paklausiau, vis dar gulėdama po savo apsauginiu sluoksniu.

- Čia aš, Lina,- pasigirdo tetos balsas,- Ričardas, tavo tėtis, paprašė, kad atvažiuočiau apžiūrėti tavęs,- na taip… turbūt mama vis dar darbe.

- Mhm… Tik leisk man trumpam numigt. Gerai? - Vis dar įžūliu tonu kalbėjau.

- Gerai, tik vaistų išgerk,- trumpa tyla,- ar gerai?

-Mhm… - nenorom išsivyniojau iš savo kokono ir vienu gurkšniu vandens nurijau tabletę,- ačiū, dabar gali leist man miegot? - nusišypsojau kreiva šypsenėle.

- Gerai, Juste, saldžių tau,- nutilus švelniam Linos balsui išgirdau užsidarant duris.

Turbūt niekada nejaučiau jai pagarbos. Juk ji buvo ne ką vyresnė už mane ir dar nepilnametė pasigimdė vaiką, kurio tėvas niekam nežinomas. Arba ji niekam nesako, arba tiesiog nutyli. Nesuprantu jos. Kartais man atrodo, kad aš labiau subrendusi už ją. Lina vis dar vaikšto į klubus (nors jau yra motina), neprižiūri savo vaiko, tamposi su vyrais, kartais netgi jaunesniais už ją pačią. Turbūt nori dar vieno vaiko.

Po šių apmąstymų griebiau savo mp3, susisukau atgal į savo kokoną ir grimzdau į miego šalį.

* * *

Vakaras. Miško aikštelė. Toli nuo miesto. Jokių kaimų ar vienkiemių aplinkui. Laužas. Daug alkoholio.

Aš stebiu lyg ir viską iš šalies. Štai matau save einančia su Justu giliau į mišką, kiti draugai pasilieka prie laužo, toliau geria ir dainuoja.

Bandau šaukti tai keturiolikmetei mergaitei (sau) , kad neitų, kad bėgtų į kitą pusę tolyn nuo visų šių vadinamų draugų. Bet niekas manęs negirdi, net aš pati savęs, negaliu kalbėti, atrodo lyg koks gumulas būtų mano gerklėje. Todėl tik seku paskui.

Staiga porelė sustoja, septyniolikmetis vaikinas apsivynioja merginos liemenį savo šlykščiomis rankomis ir lyg siurbėlė įsisiurbia į jos lūpas, tačiau to vaikinui nepakanka, jis nori daugiau. Pakiša savo rankas po merginos palaidine, nori ją nurengti, o AŠ leidžiuosi.

Noriu bėgti ir atskirti juos, tačiau kojos lyg įaugę į žemę, nejuda. Negaliu niekur pajudėti, esu priversta stebėti viską vėl, tik iš šalies.

Tik staiga mergina atšlija nuo Justo. Apsirengia maikutę ir sukdamasi tako link taria:

- Atleisk, aš dar nepasirengusi,- ir nunėrusi galvą nori eiti.

- Ką? Kaip tu taip? - pasigirsta nemalonus Justo balsas,- juk tu man pažadėjai! - pribėgęs prie merginos tvirtai suima ją už riešo ir atsuka į save.

- Baik, Justi, man skauda,- suinkščia.

O aš, stovinti vos už dešimties metrų, priversta visa tai stebėti Vėl. Atrodo, jog jie manęs nemato.

- Tuoj tau gali dar labiau skaudėti, taigi Džaste, jau geriu daryk ko aš noriu, - Jo žvilgsnis gąsdinantis.

- Prašau, parvežk mane namo,- pareikalavo.

- Tu dar nesupratai? - šiurkščiai prisitraukia merginą prie savęs ir pasilenkęs prie jos ausies šnibžda,- TU darysi tai, ko noriu AŠ.

- Baik, tu mane gąsdini,- pastūmė vaikiną,-  tuoj pat parvežk mane namo.

- O jei ne? -įžūlus tonas.

- O jei ne, tai viskas. O  mane gali parvežti bet kuris,- parodė pirštu į tą pusę kurioje blyškiai žybsėjo laužas.

- Ak tu taip manai,- jis isteriškai nusijuokė,- Dar pažiūrėsim. Tu man jau nusibodai su savo kaprizais ir įžūliu tonu, tu ką, mane kvailu laikai? Daugiau to nebebus.

- Baik Justai! - dar kartą surinka.

Justas griebė merginą ir parvertė ant žemės, užguldamas ją savo svoriu. O aš stebėjau viską iš šalies, negalėdama nieko padaryti, tik verkiau atsiklaupusi ant kelių ir trindama veidą rankomis.

- Rokai!! Vaikinai! - šaukė ji negalėdama išsprūsti,- padėkit!

Po keleto tokių pagalbos šūksnių pasirodė ‘draugai’, visas ketvertas sustojo vorele, o Justas toliau nurenginėjo merginą nekreipdamas į vaikinus dėmesio.

- Ei, Justi, palik ir mums šiek tiek, - šūktelėjo Rokas.

- Aha, ir mums,- pasigirdo kitų vaikinų juokas.

- Padėkit,- dar kartą be vilties balse šaukė.

Dar vienas pliūpsnis garsaus vaikinų juoko, jau beeinančių atgal prie laužo. Kažkuris vaikinas dar kartą sušuko, kad norės ir jis, bet daugiau niekas nebekreipė dėmesio, o aikštelėje nebuvo daugiau nieko, tik vaikinai ir Ji.

Bet mergina ir toliau priešinosi, o vaikinas nenusileido.

- Baik spurdėti Džaste, tada bus gera ir man, ir tau,- ir lyžtelėjo merginos kaklą.

- Ne! - staiga užčiuopusi ranka medžio šaką trenkė jam per nugarą.

- Tu suka! - suriko jis iš skausmo,- jei nenori gražiai, padarysim bloguoju,- ir trenkė merginai iš kumščio į veidą.

Ir anksčiau jie buvo geriausi draugai. Nuo mažų laikų, kai buvo savo kiemo muškietininkai, iki vaikščiojimų po diskotekas ir savo mergaitės išmokymo gerti alų.

Tačiau dabar nebėra Draugų. Nebėra ir mergaitės.  Nebėra Jų… Nebėra geriausių draugų.

Rodyk draugams

6 Comments

Staiga atšlijome vienas nuo kito. Aš suleidau savo pirštus į plaukus. Dievuliausuangelėliais… Ką aš padariau? Kam to reikėjo? Šūdas. Jis dar pagalvos, kad aš lengvai prieinama ar ką nors panašaus.

Jis sutrikusiu žvilgsniu žvelgė į mane, tačiau jo akys spindėjo. Staiga, lyg atsigavęs, jis papurtė galvą, patrynė veidą rankomis.

- Manau man jau metas,- ištaręs tai, greitu žingsniu ėjo į koridorių.

Aš susmukau ant žemės. Iš mano galvos vis nedingo mintis, ką jis pagalvos.

Girdėjau, kaip jis uždaro duris, jo skubius žingsnius mašinos link. Durelės atsidaro, durelės užsidaro, užvedamas variklis, mašina išvažiuoja. Ir tada likome trise – aš, nežinomybė ir tyla. Tie jausmai žudė mane. Nemaniau, kad po tokio bučinio, tokio nuostabaus ir atrodo nepakartojamo galėčiau taip jaustis.

Bučinys. Jo metu jaučiau savyje tik ramybę, nenorėjau, kad tai pasibaigtų. Jis bučiavosi puikiai. Dar niekad neturėjau tokio gero partnerio. Ei… pala. Jis atsakė man. JIS MAN. Vadinasi jis taip pat kažką jautė. Tai gal aš ne kvailė?

Po ilgų apmąstymų pakilau nuo grindų. Mano galvoje dar sukosi daug klausimų, tačiau buvau per daug išvargusi, kad ir toliau sėdėčiau ant žemės. Lipau laiptais aukštyn, link savo kambario, kai išgirdau bandant kažką rakinti duris. Tačiau durys ir taip nebuvo užrakintos, juk pamiršau kai Karolis išėjo. Įdomu kas grįžo. Jau norėjau eiti pažiūrėti, bet susipratau, kad šeštą valandą ryto visi mano amžiaus žmonės jau turėtų sapnuoti devintą sapną ir jei mane užtiks tėvai, gali ką nors įtarti. Todėl tyliai užlipau laiptais į savo kambarį, ir palindau po antklode. Žinojau, kad jei tai tėtis - būtinai ateis į mano kambarį . Nebūčiau spėjusi persirengti, todėl pavėliau plaukus ir iki pat galvos susivyniojau antklodėje, kad nesimatytų rūbų.

Išgirdau tylius tėtės žingsnius. Jis artėjo prie mano kambario durų. Užsimerkiau (juk nemiegosiu atmerktomis akimis).

Pajaučiau vėsaus vėjo gūsį.

- Labas mano angelėli,- sušnibždėjo ir pakštelėjo man į kaktą.

Nejudėjau iki tol, kol išgirdau užsidarančias duris. Pavyko apgauti, kaip visada. (Kai buvau mažesnė, sėdėdavau prie kompiuterio iki paryčių, todėl išmokau apsimetinėjimo meno) .

Išsirioglinau iš lovos. Persirengiau naktiniais, ant kurių buvo nupaišyta miela, geltona avelė. Nusivaliau tušą, ir dribau į lovą.

* * *

Čirrr… Čir… Pasigirsta kvaila žadintuvo melodija. Ir ką ji reiškia, kad turėčiau keltis ir eiti į mokyklą.

Išsitraukiu telefoną iš po pagalvės ir nuspaudžiu mygtuką ‘‘gerai‘‘ . Apsiverčiu ant nugaros ir įsistebeiliju į baltas lubas. Giliai įkvepiu ir iškvepiu. Nesijaučiu nė kiek pailsėjusi. Pažiūriu į laikrodį. Liejasi akyse. Prasikrapštau traiškanas ir dar kartą metu žvilgsnį į laikrodį.

07:00!

Miegojau mažiau nei valandą. Turbūt vienintelį kartą laikrodis nuskambėjo laiku ir tai turėjo būti būtent tada, kai jaučiuosi šitaip? Sviedžiu telefoną į sieną, jis subyra į dalis, bet nors jau dalį pykčio išliejau.

Išsirioglinu iš lovos.

- Atleisk,- pažiūriu į išsimėčiusias telefono dalis ir šlepsiu laiptais žemyn.

Jaučiuosi lyg vakar būčiau prisigėrusi iki žemės graibymo, o juk negėriau nė lašo. Jaučiu galvos ir kojų skausmą, bei nuovargį.

Bešlepsėdama koridoriumi, pasisuku pasisveikinti su atvaizdu veidrodyje. Nuo vaizdo net išsižioju ir susiimu delnais veidą. Pradedu tampyti žandus, bei rankomis patemti antakius. Atrodau kaip mumija. Susitaršę plaukai, papurtę ir pajuodę paakiai, o visas likusis veidas baltas, per daug baltas. Suleidžiu pirštu į plaukus ir pradedu masažuoti smilkinius.

- Justina, kas tau nutiko? – tėtis prieina prie manęs. Nė nenumanau iš kur jis išdygo, - Nekaip atrodai.

- Matau ir pati,- vis dar įsistebeilijusi į veidrodį atsakau,- beje, labas tėti.

- Gerai jautiesi? – iš tėtės balso galima spręsti, kad jis susirūpinęs.

- Truputį galvą skauda, bet šiaip gal nieko,- jau atsiplėšiu nuo veidrodžio, - kur mama? Vis dar darbe?

- Taip. Klausyk, gal neik į mokyklą? Nes tikrai nekaip atrodai.

- Nieko tokio, kaip nors atsėdėsiu,- būtų gerai, bet nenoriu pasilikti namie, o tai suteiktų daug laiko apmąstymams (apie Karolį pavyzdžiui) .

- Na kaip žinai Juste, bet jeigu kas – skambink. Einu užkaisti arbatos, gersi? – eidamas link virtuvės durų paklausia.

- Mhm… – numykiu ir einu link vonios kambario.

Palendu po dušu, jis mane truputį atgaivina ir sumažina galvos skausmą. Aišku, po dušo apsirengiu, susidedu knygas į tašę, užėjusi į virtuvę gurkšteliu arbatos, pabučiuoju tėtį ir pėstute į mokyklą.

Suėmusi mokyklos durų rankeną kaip visada giliai įkvepiu ir iškvepiu. Nusiteikiu. Einu koridoriumi, vaikų nėra todėl manau, kad truputį vėluoju. Bloga savijauta neleido paspartinti žingsnio.

Atidarau duris.

- Atsiprašau, kad vėluoju,- tariu mokytojai ir atsisėdu į savo suolą.

- Nieko tokio,- mokytoja švelniai nusišypso, - paskubėk išsikrauti daiktus ir prisijunk prie mūsų,- ir klasė su mokytoja pradeda diskutuoti apie.. kažką (neklausau jų).

Kai jau pamoka ėjo į pabaigą, pradėjau keistai jaustis. Burnoje kaupėsi seilės. Susipratau, kad mane pykina. Nebūčiau spėjusi nubėgti iki tualeto todėl bėgau link kriauklės, esančios šalia klasės durų.

Tik spėjau pribėgti ir pasilenkti, mano skrandis kaip man pradėjo savo tuštinimo procesą. Klasė pradėjo šurmuliuoti. Prie manęs pribėgo mokytoja. Kelis kartus paklausė kas man, ir kaip jaučiuosi, bet dar kartą pažvelgusi į mane nebeklausė nieko, turbūt suprato. Patraukė man nuo veido plaukus ir švelniai glostė nugarą. Jai nerūpėjo, kad savo vėmalais turbūt užkišiu jos kriauklę. Tas ritmingas nugaros glostimas ramino, tačiau nestabdė mano skrandžio šalinimo proceso.

Netrukus nuskambėjo skambutis. Visi išsiskirstė, išskyrus mane (vis dar buvau apsikabinusi kriauklę) ir mokytoją.

Rodyk draugams

5 Comments